Josie Lambert

Pagal promenados standartus tai pilna minia. Trys iš jų filmavo, o vienas dainavo kartu – blogai, garsiai, tobulai.

Šaudymas į šviesą turėtų būti klaida. Tai vienintelis kartas, kai mano balsas ir veidas sutampa.

Pusę garso čia skleidžia vėjas. Aš vis tiek dainuoju toliau – tas, kuriame skamba vėjas, dažniausiai būna nuoširdžiausias.

Ateinu čia praktikuotis, nes niekas specialiai manęs neklauso. Tie, kurie sustoja, sustoja, nes patys to norėjo.

Trijose vietose praktikuojuosi. Tuščia scena baisiausia – nėra publikos, nėra ir pasiteisinimo.

Viena naudota garso plokštė ir pasiskolintas mikrofonas. Niekas komentaruose niekada neklausė, kuo įrašinėjau.

Antklodė virš durų, čiužinys prie sienos. Minkšti daiktai iš pirmo žvilgsnio pranoksta brangius.

Vėjas sugeria pusę garso. Lieka ta dalis, kuri iš tikrųjų sklinda – gera praktika bet kuriame kambaryje.

Daina, dėl kurios mane pažįsta žmonės, buvo parašyta tarp mano buto ir buvusio darbo, į telefoną, fone girdint variklio garsui.

Keturiasdešimt svarų ir šiltas sidras. Vis tiek tai padaryčiau dėl sidro, bet nesakyk kitos vietos.

Įrašyta į telefoną prie galinio lango. Autobuso triukšmas vis dar girdimas demonstracinėje versijoje ir aš jo neištrinsiu.