Мирон

Čia nepasislėpsi už mikrofono: salė pati save sustiprina. Pirmą kartą gyvenime iš priešingos sienos išgirdau savo balsą.

Išėjau su pilkais marškinėliais, nes būčiau pagalvojęs apie kitus drabužius. Scenoje turėtų būti kuo mažiau dalykų, kurie trukdo.

Pradedu tyliai, beveik pašnibždomis, dainuoti. Balsas – tai raumuo: per didelis jo įtempimas prieš pasirodymą sugadina pirmąsias dvi dainas.

Ilgiausios dvidešimt minučių mano gyvenime. Visada jas praleidžiu nugara į veidrodį – kitaip pradedu taisyti dalykus, kurių niekas nematys.

Iš čia matyti nemaža proporcija: vienas žmogus scenoje ir šimtas atėjo pasiklausyti. Todėl ir baisu.

Grožiui veidrodis su šviesa nereikalingas. Pasakysiu, ką veikiu per tas dvidešimt minučių prieš išeidama.

Jie per dieną klausosi penkiasdešimties pasirodymų. Žinote, kas juos pažadina? Ne garsumas. Tai tylus pirmas sakinys.

Pakaba su kostiumais, veidrodis ir puodelis šaltos kavos. Jokios romantikos, o tai man labiausiai patinka.

Baugiausia dainininko gyvenime tyla yra ne publika, o tos trys sekundės, kol jie žiūri vienas į kitą.

Pagrindinė pradedančiųjų klaida – laikyti garsą toli, „kad jis gražiai atrodytų“. Dėl to balsas tampa plonas, o ne garsus.

Trijų užtenka pusei dainų, kurias mokate mintinai. Likusios – tik dekoracijos.

Pirmasis įrašas, padarytas virtuvėje su pasiskolintu mikrofonu. Neįmanoma jo pasiklausyti, neįmanoma išmesti.

Pusė darbo – nusiimti ausines ir klausytis be jų. Garsiakalbiai mažiau meluoja.

Šimtas sekundžių, vienas bandymas, be montažo. Taip skamba kambaryje.

Geriausias variantas beveik visada yra antrasis. Pirmasis yra apšilimas, trečiasis – tikras krūvis.

Antrasis variantas yra lėtesnis. Paliksiu abu – pažiūrėsime, kaip pasikeis tas pats dalykas.

Dainas tikrinu akimirksniu. Jei kas nors nedera, vadinasi, ritmas netinkamas.

Įrašinėju tarp šaldytuvo ir lango. Čia akustika geresnė nei kambaryje – minkšti baldai sugeria garsą.