Полина

Vienintelis sąžiningas šuns fotografavimo kampas yra krūtinės aukštis. Iš viršaus užfiksuojate augintinį, o iš apačios – jo charakterį.

Šuo atšaukė tavo planus: ji atsigulė pirmoji, vadinasi, kitą valandą bus užsiėmusi. Tosja mane išsiveda, o ne atvirkščiai: tuo pačiu ratu aplink parką, bet į saulėlydį, o ne į telefoną. Pasitikėjimas yra tada, kai ji neišsisuka iš tavo glėbio, o išlieka rami. Jai reikia mažiau, nei ji mano: kiemo, žolės ir pusvalandžio šalia.

Padėjau dubenį ant grindų, o tada ji padarė tai, ko niekas jos neišmokė. Aš vis dar juokiuosi.

Ji reaguoja ne į muziką, o į tai, kad pradedu judėti. Griežtai kalbant, šoka ne ji.

Šaudymas į šunį statiškai yra beprasmis: jis nepozuoja, jis egzistuoja. Šūvis visada iššauna žengus pirmą žingsnį.

Ji visiškai nebijo žmonių. Ji bijo dulkių siurblio, plaukų džiovintuvo ir vieno konkretaus maišelio.

Ji šoka ne pagal muziką, o pagal tai, kad aš atsistojau. Jei atvirai, ji čia ne choreografė.