Никита

Terminas buvo vakar. Yra tokių, kurie tai daro iš anksto, ir tokių, kurie apie „iš anksto“ sužino iš kitų žmonių istorijų. Bet aš išėjau iš namų: užduotys atviros, aš lauke, naktis, juokiuosi. „O, ar tai šiandien?“ – trys žodžiai, kurie antradienį paverčia sprintu. Rytoj pradėsiu kitaip. Sakau tai lygiai tiek kartų, kiek yra rytojus.

Stand-up komedijos seansas yra pats sąžiningiausias pokšto išbandymas: jei juokiasi tik jūsų partneris, vadinasi, pokštas buvo skirtas jums abiem.

Geriausias dalykas poriniuose pasirodymuose yra ta akimirka, kai abu pamiršta rutiną ir pradeda kalbėtis iš tikrųjų.

Susitarėme netrukdyti. Ištvėrėme apie keturias minutes – ir tai, tiesą sakant, yra rekordas.

Kaskart, kai pažadu sau anksti eiti miegoti, telefonas įjungia dar vieną vaizdo įrašą, ir po keturiasdešimties minučių tai jau nebesvarbu.

Kaskart, kai pažadu sau eiti miegoti anksti, telefonas mane paragina dar vienu vaizdo įrašu. Po keturiasdešimties minučių guliu tamsoje ir juokiuosi iš meškėno, kurio savaitė akivaizdžiai buvo blogesnė nei manoji.

Čia visada tas pats: koridorius, siena ir mintis: „Kodėl aš apskritai tai darau?“ Ji praeina vos tik nusijuokus.

Geriausios penkios pasirodymo minutės yra tos, kurios nėra užrašytos. Jų neįmanoma atkartoti antroje scenoje.

Kuo mažesnė salė, tuo baisiau: didelėje nematyti veidų, o čia galima pamatyti visus, kurie nesijuokia.

Mano scenos partneris. Jis pirmas juokiasi iš mano juokelių – jie ir malonūs, ir įtartini.

Tuojau pat viską sutvarkysime, kol dar atsiminsime kambarį. Po dienos prisimeni tik savo veidą.

Jis pakartoja tekstą, aš apsimetu, kad nesijaudinu. Mudu abu meluojame.

Jokių gyvūnų, jokių ženklų, jokios muzikos. Tik mikrofonas – ir iš karto galima pasakyti, ar pokštas veikia, ar ne.